Styginiai instrumentai sudaro orkestro pagrindą, dėl šios priežasties ten jų daugiausia. Šie muzikos instrumentai savo skambesiu apima beveik visą žmogaus klausos diapazoną ir tinka groti bet kokį muzikos stilių. Styginiais grojantys muzikantai pavargsta daug mažiau nei kiti, ypač tie, kurie groja pučiamaisiais. Šie instrumentai, labiau nei kiti, panašūs į žmogaus balsą, kalbos ar dainavimo moduliacijas. Jie gali groti aistringai ir džiaugsmingai, dūsauti ir čiauškėti. Stryko judesiu violončelininkas ar smuikininkas gali išgauti įniršį, švelnumą, pasipūtimą, kuklumą…
Styginiai muzikos instrumentai ypatingi tuo, kad atskirą natą galima tęsti ilgai, tai padidinant, tai pritildant garsą, galima pagyvinti ar pasodrinti jį virpinant stygas. Toks vibrato gali būti siauras arba greitas, sodrus, sklindantis lyg šviesa.
Vienas seniausių styginių muzikos instrumentų yra liutnia. Ji žinoma dar iš Senovės Egipto laikų. Pavadinimas kilo iš arabų al’Ūd, kas reiškia medžio pliauska, smilkalo lazdelė. Mokslininkai nustatė, kad liutnios giminaitis ūdas į Europą pateko su Ispanijos užkariautojais maurais apie 8 a. 16 a. jau buvo grojama įvairiomis liutniomis. Šio instrumento korpusas yra perpjautos kriaušės formos, ji turi pusapvalį dugną, suklijuotą iš plonų medžio juostelių. Viršutinė liutnios dalis dengta plokščia rezonansine medžiaga, su apvalia garsaskyle, puošta ornamentais. Aplink platų trumpą kaklelį aprištos septynios ar daugiau padalų.
Norėtųsi pristatyti ir daugiau styginių muzikos instrumentų.
Garsioji elegantiškoji arfa taip pat kaip ir liutnia yra vienas seniausių instrumentų pasaulyje. Pirmosios arfos buvo gaminamos iš medžioklinių lankų. Piešiniuose ant kapaviečių sienų, kurios išliko nuo 3 tūkst. m. pr. Kr., galima matyti muzikos instrumentą, labai panašų į medžioklinį lanką, tik be kolonos, įprastos šiuolaikinei arfai. Ji turi trikampį, viršuje lenktą medinį rėmą ir apačioje esančia rezonansinę dėžę su egline viršutine plokštele. Joje yra 5 ovalios išpjovos. Šis muzikos instrumentas sudarytas iš 45–49 stygų, iš kurių dešimt žemiausių pagamintos iš metalo, o kitos – žarninės, ištemptos išilgai korpuso. Arfa sveria apie 35 kg. Arfininkas grodamas atsisėda dešinėje nuo rezonansinės dėžutės ir instrumentą paverčia dešinio peties link. Rankas jis laiko iš abiejų instrumento pusių – dešiniąja groja aukštuosius garsus, o kairiąja – žemuosius, naudoja visus pirštus išskyrus mažąjį. Arfos pagal laikikių padėtį skirstomos į lankines ir rėmines.
Daugelis prie laužo yra dainavęs pagal gitaros akordus, ne vienas ir pats yra ją brazdinęs. Pastaraisiais dešimtmečiais šis instrumentas tapo pirmaujančiu koncertuose. Gitara turi šešias stygas, padarytas iš nailono, apatinės trys dar ir apvytos vielele. Gitaroje stygos skambesys keičiamas kairės rankos pirštais reikiamoje vietoje grife prispaudžiant stygas ties vienu iš daugelio ladų – metalinių juostelių, išdėstytų kas pustonį. Trijų ir daugiau garsų derinys vadinamas akordu. Kiekvieną akordą atitinka tam tikra kairės rankos pirštų kombinacija, prispaudžiant stygas tam akordui reikalingose vietose. Gitara kartu su liutne ištobulėjo Renesanso laikais, kai ja grodavo monarchų dvaruose. Deja, XIX a. pradžioje gitara tapo tik mėgėjų instrumentu, kuriuo grojama per piknikus, pritariant dainoms. Šiuo metu populiarios ir elektrinės gitaros, kurios kaip ir įprastos turi šešias stygas ir į ladus padalintą grifą. Mažytės varžto galvutės, įmontuotos po kiekviena styga, pagauna garsą, kuris pereina į stiprintuvą, o šis į garsiakalbį.
Smuikas yra medinė švelnių formų dėžutė su keturiomis stygomis. Jo ilgis svyruoja: gali būti tik 30 cm, tačiau būna ir didelių – 80 cm ilgio smuikų. Tai priklauso nuo smuikininko ūgio ir amžiaus. Patys geriausi ir garsiausi smuikai buvo sukurti garsiųjų italų smuiko meistrų – Amačių, Stradivarijų, Gvarnerių – dirbtuvėse. Dar ir lig šiolei niekas nepagamino tobulesnių smuikų, nors jų darbo metodika ir buvo išnagrinėta po siūlelį: buvo tyrinėjamas medis, klijai. Tik atsiradus pirmiesiems smuikams, visos keturios jų stygos buvo gaminamos iš gyvulių žarnų. Vėliau, siekiant išgauti skaidresnį, švaresnį ir stipresnį garsą, dvi apatinės stygos pradėtos gaminti iš metalo. Smuikas laikomas smakru jį prispaudus prie raktikaulio, o ne kairiąja ranka, kaip atrodo stebint muzikantą. Kairė ranka tik stabdo stygas ir taip išgaunami įvairaus aukštumo garsai.